Žibuntas Mikšys. Archyvo klijuotinė Virtuali paroda
Šiemet, minėdami grafiko, ilgamečio Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininko Žibunto Mikšio 100-ąsias gimimo ir 10-ąsias mirties metines (2023-12-12–2013-11-16), kviečiame pasidairyti po jo archyvą ir susikurti asmeninę įspūdžių kolekciją, pabandyti įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti Jūsų klijuotinė knyga apie Žibuntą Mikšį.
Žibuntas Mikšys, grafikas, intelektualas, ilgametis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, gimė 1923 m. gruodžio 12 d. daugiakultūriškame tarpukario Kaune, aktorės Zuzanos Arlauskaitės ir inžinieriaus Liudo Mikšio šeimoje. Tėvas sūnui buvo numatęs artezinių šulinių inžinieriaus kelią, tačiau motinos rūpesčiu jis išleistas į vokiečių mokyklą, kur išmoko vokiečių kalbą, o po kelių metų išlaikė egzaminus į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten, įkalbėtas draugo Kazio Janulio (vėliau žymaus grafiko ir architekto), sekmadieniais po mišių pradėjo lankyti dailės būrelį. Pirmasis Ž. Mikšio dailės mokytojas – skulptorius Alfonsas Janulis (Kaziui ne giminė) – „mokė susitvarkyti su realybe prieš nosį”: piešti, vartoti grafikos technikas, lieti akvareles, tapyti tempera. Aliejiniais dažais – taip ir nepradėjo, mat 1940 m. sovietų valdžia perkėlė mokytoją dirbti kitur.
Kurį laiką Ž. Mikšys rengėsi studijoms Kauno taikomosios dailės institute, tačiau vietoj meno mokyklos 1944 m. liepos 8 d. su šeima atsidūrė Vienoje, o 1945 m. vasarį, Sovietinei armijai artėjant prie Austrijos, iškeliavo į Vokietiją. Pirmoji po karo Bavarijoje pradėjo veikti Niurnbergo meno akademija, tačiau ne pačiame subombarduotame Niurnberge, o netoliese esančiame Elingene, barokinėje pilyje. Vėliau. 1946–1949 metais Štutgarto dailės akademijoje studijavo tapybą (pas abstrakcionistą Wilį Baumeisterį), teatro kostiumų kompoziciją – pas Harmį Rulandą, 1947–1949 metais – režisūrą privačioje Kuniberto Gensicheno dramos akademijoje. 1948 pradeda kurti pirmuosius rašmeninius grafikos darbus. Nuo 1949 iki 1962-ųjų gyveno pakaitomis JAV ir Europoje, mokėsi vitražo.
1962-ųjų pradžioje įsikūrė Paryžiuje. Daugiausia dirbo oforto technika. Mėgstami siužetai – žmonių veidai, rankos, aktai, kostiuminės figūros, senamiesčių vaizdai, gamtos motyvai, rašmeninės kompozicijos. Nuo 1969 metų dalyvavo parodose užsienyje, nuo 1974-ųjų – Lietuvoje.
Paryžiuje suartėjo su ten gyvenusiais tautiečiais. 1979–1985 m. dėstė lietuvių kalbą Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (Institut national des langues et civilisations orientales). Apie savo gyvenimo užsienyje aplinkybes turėjo jam būdingą tvirtą poziciją: „nebuvau išeivis ir niekada nebūsiu. Esu politinis pabėgėlis, nes priešas užėmė mano tėvynę ir išdavikai jam talkindavo“. Ž. Mikšys nepailstamai domėjosi gyvenimu okupuotoje Lietuvoje. Siųsdavo laiškus bičiuliams su Vakaruose išleistais katalogais ir leidiniais, keisdavosi estetinę ir socialinę plotmę apjungusiais ekslibrisais. Mainais atkeliavusius tekstus ir naujienas iš sovietinės Lietuvos vertindavo su jam būdingu kategoriškumus ir kovingu tvarkos ieškojimu. Ž. Mikšio suformuotas socialinis tinklas, kuriam priklausė žymiausi vėlyvojo sovietmečio modernistai ir lietuvių išeivijos menininkai, buvo tai kas darė geležinę uždangą Lietuvoje gyvenusiems menininkams panašesnę į nailoninę.
Virtualią parodą „ŽIBUNTAS MIKŠYS. ARCHYVO KLIJUOTINĖ“ iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų parengė Severija Subačiūtė.
Atnaujinimo data: 2024-01-12
Taip pat skaitykite:
Lietuvos archyvų miestelyje viešėjo Lietuvos ir Estijos pirmosios poros
Lietuvos literatūros ir meno archyve – susitikimas su tarptautinio mokslinio projekto rengėjais